![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif?v=92.1){kind=small}
Priartėk, nors nelaukiu.
Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino.
O norėjau būti kuo arčiau Tavęs,
kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,
kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.
Bet aš pavargau
ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,
jokio kraujo lašo.
Kentėkim išsiskyrę,
nes mano žaizdos yra menkesnės.
Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,
bet ne atnaujinti.
Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,
net nepaguodžia,
nes tam yra žemė.
Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,
nes ir tam yra žemė.
Atiduok man mano praėjusį laiką,
nes jame yra palikęs dievnamis
siauroje skersgatvio gysloj;
o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:
po to daugiau aš nebuvau laimingas.
A.M.
Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino.
O norėjau būti kuo arčiau Tavęs,
kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,
kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.
Bet aš pavargau
ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,
jokio kraujo lašo.
Kentėkim išsiskyrę,
nes mano žaizdos yra menkesnės.
Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,
bet ne atnaujinti.
Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,
net nepaguodžia,
nes tam yra žemė.
Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,
nes ir tam yra žemė.
Atiduok man mano praėjusį laiką,
nes jame yra palikęs dievnamis
siauroje skersgatvio gysloj;
o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:
po to daugiau aš nebuvau laimingas.
A.M.
Norėčiau peilio ašmenimis į mane.
Visame kame įtariai matau dalykus, kurių nėra, ir vis tiek verčiu save galvoti, ką tai galėtų reikšti ir kokios problemos atsirastų, jei tai reikštų tai, apie ką aš galvoju.
Klausausi žmogaus, su kuriuo visai netyčia tapom gan artimi (viskas mano gyvenime nutinka kažkaip netyčia), ir daugiau mąstau apie save. Kaip man kitaip. Geriau turbūt. Ir kai seniai nematyti žmonės klausia, ar man vis taip pat, o aš pasakau, kaip yra dabar, atrodo, kad anksčiau buvo daug blogiau, bet aš to nepamenu. Atrodo, visada viskas buvo taip pat, o gal visada net nebuvo, gal yra tik dabar, o gal aš tiesiog darausi problemas iš nieko, ir, net kai viskas yra gerai, klausiu "kodėl?" ir "kodėl ne dar geriau?"
Labai kvailai įpratau prie tavęs, o taip visiškai neturėtų būti. Kiekviename žmoguje ieškau arba to, kaip būti su tavim, arba to, kaip tave pamiršti, nors turėjau tai padaryti jau seniai. Arba apskritai neturėjo būti taip, kad reikėtų tave pamiršti.
It išsigelbėjimo iš pati nežinau ko laukiu atostogų. Ir žinau, kad nėra ką joms pakeisti.
O dabar - vis dar sesija, per kurią jaučiuosi balta varna, nes vakarai prieš egzaminą būna tie neretai pasitaikantys laisvi, ir jų metu aš noriu ne mokytis, o pamatyti visus, kurių ilgu. Bet jiems sesija truputį daugiau reiškia, atrodo.
Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. [...] Lioj, ridij, augo, lepo, leputeli - suokia lakštingala. Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis stebi visata rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės, kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti aukštuose suoleliuose. Du apdriskę kaukai atveda Kristų. "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis raudonu vynu". Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgalynėje, vandenų tekėjime - Tu. [...] Nebereikės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste, išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodeme, Mano Beprotybe, išgirsk mane. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Kaukų, Žemėpačių, Lauksargių choras. Lioj.
Visame kame įtariai matau dalykus, kurių nėra, ir vis tiek verčiu save galvoti, ką tai galėtų reikšti ir kokios problemos atsirastų, jei tai reikštų tai, apie ką aš galvoju.
Klausausi žmogaus, su kuriuo visai netyčia tapom gan artimi (viskas mano gyvenime nutinka kažkaip netyčia), ir daugiau mąstau apie save. Kaip man kitaip. Geriau turbūt. Ir kai seniai nematyti žmonės klausia, ar man vis taip pat, o aš pasakau, kaip yra dabar, atrodo, kad anksčiau buvo daug blogiau, bet aš to nepamenu. Atrodo, visada viskas buvo taip pat, o gal visada net nebuvo, gal yra tik dabar, o gal aš tiesiog darausi problemas iš nieko, ir, net kai viskas yra gerai, klausiu "kodėl?" ir "kodėl ne dar geriau?"
Labai kvailai įpratau prie tavęs, o taip visiškai neturėtų būti. Kiekviename žmoguje ieškau arba to, kaip būti su tavim, arba to, kaip tave pamiršti, nors turėjau tai padaryti jau seniai. Arba apskritai neturėjo būti taip, kad reikėtų tave pamiršti.
It išsigelbėjimo iš pati nežinau ko laukiu atostogų. Ir žinau, kad nėra ką joms pakeisti.
O dabar - vis dar sesija, per kurią jaučiuosi balta varna, nes vakarai prieš egzaminą būna tie neretai pasitaikantys laisvi, ir jų metu aš noriu ne mokytis, o pamatyti visus, kurių ilgu. Bet jiems sesija truputį daugiau reiškia, atrodo.
Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. [...] Lioj, ridij, augo, lepo, leputeli - suokia lakštingala. Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis stebi visata rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės, kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti aukštuose suoleliuose. Du apdriskę kaukai atveda Kristų. "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis raudonu vynu". Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgalynėje, vandenų tekėjime - Tu. [...] Nebereikės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste, išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodeme, Mano Beprotybe, išgirsk mane. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Kaukų, Žemėpačių, Lauksargių choras. Lioj.
Ryte egzaminas, kuriam moku labai jau kukliai, o sugebėjau iki trijų nakties spalvinti japoniškus kryžiažodžius, klausyti Atikos ir prisiminti visokius netesėtus nepažadėtus dalykus.
Ak, aš kartais norėčiau tau taip daug pasakyti ar paklausti, naiviai tikėdamasi sulaukti atsakymų, kurie, kiek menka mano patirtis rodo, tik dar labiau viską sujaukia, jei apskritai pasiseka juos išgirsti, bet visada bijau, nes neįsivaizduoju reakcijų; o ir pačių atsakymų turbūt bijočiau, nepaisant to, kad, juos gavus, man viskas būtų truputėlį geriau - bet kokiu atveju.
Ir labai kvaila bijoti tokių dalykų, nes aš jau tiek prisišnekėjus ir prisielgus, kad turbūt nieko baisesnio pasakyti ar padaryti nebesugebėčiau, ir net pačios kvailiausios akimirkos, kurių buvo tiek daug, nieko nesugadino - bent jau ne negrįžtamai (nors gal tik man vienai taip atrodo?).
Tik dabar ima atrodyti, kad nėra prasmės anei kažko klausti, anei apskritai kažką sakyti, ir kuo toliau, tuo labiau šis jausmas stiprėja. Ir baisu, kad niekas nepasikeis, nes niekas negali pasikeisti, nes yra pernelyg daug dalykų, kurie sėkmingai išlaiko pasaulį vis tokį pat. Tik niekaip negaliu pabėgti nuo vilties.
Iš pradžių buvo ilgu ir naivu, o dabar tik liūdna.
Vieno sapno per mažai, kad tu pražiltum
Jei prabustum vidury nakties ir klyktum
Ir labai kvaila bijoti tokių dalykų, nes aš jau tiek prisišnekėjus ir prisielgus, kad turbūt nieko baisesnio pasakyti ar padaryti nebesugebėčiau, ir net pačios kvailiausios akimirkos, kurių buvo tiek daug, nieko nesugadino - bent jau ne negrįžtamai (nors gal tik man vienai taip atrodo?).
Tik dabar ima atrodyti, kad nėra prasmės anei kažko klausti, anei apskritai kažką sakyti, ir kuo toliau, tuo labiau šis jausmas stiprėja. Ir baisu, kad niekas nepasikeis, nes niekas negali pasikeisti, nes yra pernelyg daug dalykų, kurie sėkmingai išlaiko pasaulį vis tokį pat. Tik niekaip negaliu pabėgti nuo vilties.
Iš pradžių buvo ilgu ir naivu, o dabar tik liūdna.
Vieno sapno per mažai, kad tu pražiltum
Jei prabustum vidury nakties ir klyktum
- Mood:
sad
"Mirtis man bus vietoj aspirino" - prasisuka galvoje visą dieną, tik niekaip negaliu prisiminti, iš ko aš šitą frazę pavogiau.
Daug visokių apsimąstymų apie viską, pradedant savo elgesio analizėmis [analiziais] ir interpretacijomis, baigiant santykių trūkumų ieškojimu ir tobulo santykių modelio teoriniu kūrimu, kas, kaip ir visada, susiveda į absurdą, kuris nieko nepakeis ir niekas nepasikeis.
Niekaip nesusiprantu tarp buvimo savimi su savo tikruoju jautimusi ir tarp kitų žmonių nuotaikos negadinimo, kai tai yra mažų mažiausiai nereikalinga.
Velniop viską. Telieka tik muzika. Be pabaigos.
Daug visokių apsimąstymų apie viską, pradedant savo elgesio analizėmis [analiziais] ir interpretacijomis, baigiant santykių trūkumų ieškojimu ir tobulo santykių modelio teoriniu kūrimu, kas, kaip ir visada, susiveda į absurdą, kuris nieko nepakeis ir niekas nepasikeis.
Niekaip nesusiprantu tarp buvimo savimi su savo tikruoju jautimusi ir tarp kitų žmonių nuotaikos negadinimo, kai tai yra mažų mažiausiai nereikalinga.
Velniop viską. Telieka tik muzika. Be pabaigos.
- Location:Varėna, Verpetai
- Mood: uncomfortable
- Music:Ta nuostabi italų grupė
Nepamenu daugiau nieko, tik tai, kad kažkada seniai seniai (gal tai yra viena iš senų netiesų?) Ji man sakė kažką apie šitą dainą. Ir, jei mano egocentriška atmintis nesistengia eilinį kartą susireikšminti, apie mane.
Nors koks gi dabar skirtumas, kai protingiausia, ką šiuo metu galėčiau padaryti, būtų bandymas užmigti, ir kai bandymas užmigti yra būtent tai, ko šiuo metu aš visiškai nenoriu daryti.
Viskas taip keista ir kvaila; dalykai, apie kuriuos žmonės sako "O, taip, šitą ir aš pastebėjau", o aš klausau lyg nukritusi iš mažų mažiausiai mėnulio, ir galbūt aš rimtai su nuokrypiais į autizmą, nes nesuprantu nieko apie žmones, ir gal mano pasiteisinimai sau apie tai, kad man pačiai šiuo metu yra pernelyg bloga, kad aš galėčiau galvoti apie kitus, yra tik bandymas įtikinti save, kad visas mano gyvenimas nebuvo idiotiškas siekimas kažko, ko aš niekada ir negaliu pasiekti, nes neturiu tam privalomų savybių, kurias anksčiau maniausi turinti, ir dar ne šiaip vidutiniškas, o kuo puikiausias.
Paskutiniu metu aš žinau tik vieną dalyką, kuris man atrodo kaip mažytis stebuklas, ir kuriuo aš niekaip negaliu atsidžiaugti. Grįžo tai, ką aš taip mylėjau ir ko man taip trūko, kad ir kaip stipriai bandžiau sau tai neigti, kad ir kaip pykau, kad ir kaip liūdėjau. Ir nors šis grįžimas yra geriausias dalykas, kuris nutiko man šį rudenį, nes visa kita yra tik bandymas nepaskęsti nuolat besikartojančiose situacijose, nuolat besikartojančiose beprasmybėse, ir nuolat besikartojančiose neviltyse, kartais man atrodo, kad jis nėra toks, kokio aš noriu, kad man trūksta kažko, ko negali būti, kad tai yra visiškai ne tai, ko man reikia, nors žinau, kiek daug man duoda tai, jog yra kažkas, kuo galiu besąlygiškai pasitikėti ir tikėti, nepaisant nieko, nepaisant jokių beprotiškų dalykų, kurie dabar atrodo tiesiog kaip kažkas, kas buvo vėlgi seniai ir vėlgi netiesa.
Ir, dievaž, man reikėtų nustoti gerti, nes galų gale viskas tampa nekontroliuojama ir nesuprantama, ir aš nebežinau, kur dėtis, ir kaip sau išsiaiškinti tą visa apimantį negerumą, kuris netelpa į jokią mano negerumų lentyną, kurių turiu tiek daug, kad pati neretai pasimetu jose.
Labiausiai norėtųsi išsiverkti, bet net tai šiuo metu atrodo neįmanomas ir nepasiekiamas pagerėjimas.
Nors koks gi dabar skirtumas, kai protingiausia, ką šiuo metu galėčiau padaryti, būtų bandymas užmigti, ir kai bandymas užmigti yra būtent tai, ko šiuo metu aš visiškai nenoriu daryti.
Viskas taip keista ir kvaila; dalykai, apie kuriuos žmonės sako "O, taip, šitą ir aš pastebėjau", o aš klausau lyg nukritusi iš mažų mažiausiai mėnulio, ir galbūt aš rimtai su nuokrypiais į autizmą, nes nesuprantu nieko apie žmones, ir gal mano pasiteisinimai sau apie tai, kad man pačiai šiuo metu yra pernelyg bloga, kad aš galėčiau galvoti apie kitus, yra tik bandymas įtikinti save, kad visas mano gyvenimas nebuvo idiotiškas siekimas kažko, ko aš niekada ir negaliu pasiekti, nes neturiu tam privalomų savybių, kurias anksčiau maniausi turinti, ir dar ne šiaip vidutiniškas, o kuo puikiausias.
Paskutiniu metu aš žinau tik vieną dalyką, kuris man atrodo kaip mažytis stebuklas, ir kuriuo aš niekaip negaliu atsidžiaugti. Grįžo tai, ką aš taip mylėjau ir ko man taip trūko, kad ir kaip stipriai bandžiau sau tai neigti, kad ir kaip pykau, kad ir kaip liūdėjau. Ir nors šis grįžimas yra geriausias dalykas, kuris nutiko man šį rudenį, nes visa kita yra tik bandymas nepaskęsti nuolat besikartojančiose situacijose, nuolat besikartojančiose beprasmybėse, ir nuolat besikartojančiose neviltyse, kartais man atrodo, kad jis nėra toks, kokio aš noriu, kad man trūksta kažko, ko negali būti, kad tai yra visiškai ne tai, ko man reikia, nors žinau, kiek daug man duoda tai, jog yra kažkas, kuo galiu besąlygiškai pasitikėti ir tikėti, nepaisant nieko, nepaisant jokių beprotiškų dalykų, kurie dabar atrodo tiesiog kaip kažkas, kas buvo vėlgi seniai ir vėlgi netiesa.
Ir, dievaž, man reikėtų nustoti gerti, nes galų gale viskas tampa nekontroliuojama ir nesuprantama, ir aš nebežinau, kur dėtis, ir kaip sau išsiaiškinti tą visa apimantį negerumą, kuris netelpa į jokią mano negerumų lentyną, kurių turiu tiek daug, kad pati neretai pasimetu jose.
Labiausiai norėtųsi išsiverkti, bet net tai šiuo metu atrodo neįmanomas ir nepasiekiamas pagerėjimas.
- Music:U2 - The hands that built America
Ne į naudą administracijai šitas šaltas oras.
Gerą pusvalandį sėdžiu duše šildydamasi po karštu vandeniu, ir grįžti į kambarį priverčia tik mintis, kad jeigu neinu gyventi, reikia eiti bent miegoti.
O grįžusi po tokiu pat karštu vandeniu skalbiu, skalbiu, skalbiu.
Lyg vanduo galėtų nuplauti viską, kas murzina ne paviršiuje, o kažkur nesuprantamai giliai, kur net pati nematau, tik nutuokiu.
Šalta ir šlykštu, kad ir kaip dievinčiau rudenį.
Atrodo, kažkur kažką pamečiau, tik dar nežinau, ką, ir juoba nežinau, kur.
Gerą pusvalandį sėdžiu duše šildydamasi po karštu vandeniu, ir grįžti į kambarį priverčia tik mintis, kad jeigu neinu gyventi, reikia eiti bent miegoti.
O grįžusi po tokiu pat karštu vandeniu skalbiu, skalbiu, skalbiu.
Lyg vanduo galėtų nuplauti viską, kas murzina ne paviršiuje, o kažkur nesuprantamai giliai, kur net pati nematau, tik nutuokiu.
Šalta ir šlykštu, kad ir kaip dievinčiau rudenį.
Atrodo, kažkur kažką pamečiau, tik dar nežinau, ką, ir juoba nežinau, kur.
"Kur ta senovė?!", - galėčiau maironiškai užbaubti, nes pasigerti nuo tokio kiekio alkoholio yra ganėtinai gėdinga, nors bet kuris užkietėjęs alkoholikas galėtų man šito pavydėti - juk pigu ir ekonomiška.
Darbas baigia išvesti iš proto, ir lieka tik tikėtis, kad toliau bus kiek lengviau, nes dabar - beveik neištveriama.
Konkrečiu šiuo metu viskas labai labai girta.
Keisti bendradarbės klausimai ir dar keistesnės užuominos, į kurias sunku kaip nors reaguoti, nes man pačiai viskas dar neaiškiau nei jai, nors visa kokie reikalai jai turėtų rūpėti kuo mažiausiai, nes mus sieja turbūt tik kartkartiniai bandymai nuskandinti visa, kas susiję su darbu, alkoholyje po to paties darbo.
Nieko nebesuprantu, ir tik dabar, girtai, ima atrodyti, kad tai, ko labiausiai nesuprantu, yra labiausiai verta sprendimo, nes aš nesu tikra, kad man dabartinė situacija patinka. Ir galbūt yra galimybių viską galų gale vėl išsiaiškinti, nors aišku niekada ir nebuvo. Buvo tiesiog gera. Norėčiau, kad taip būtų ir toliau.
Ir šiandien greičiausiai per daug prišnekėjau, bet pati tiksliai nepamenu, ką konkrečiai pasakiau, ir, tikiuosi, klausytoja/klausinėtoja taipogi neprisimins, apie ką ir ką mes kalbėjom. Nes jei prisimins, na, tada jausiuosi per daug išsikalbėjusi ganėtinai svetimam žmogui, apie kurį kone nieko nežinau, tik kartais kartu dirbu. O išsikalbėjimai ganėtinai svetimam žmogui vis dar gąsdina, nes vis dar niekaip neišmokstu prisileisti žmonių. Geriau jau išsikalbėti visiškai nepažįstamam žmogui, kurio niekada nebesutiksi, ir kuris neturi nieko bendro su tavo aplinka, nei kažkam, ką matysi keletą kartų per savaitę. Nepatogu, kai nėra ryšio.
When I drink I think of you, when I'm drunk I miss you so
Mąstau, kad gal "miss you so" vien dėl to, kad ko nors pasiilgti, o ne dėl to, kad išties labai labai labai pasiilgau.
Nieko nežinau.
Man akivaizdžiai rytoj nepakenktų užsiregistruoti pas tris gydytojus.
Tik ar laiko pas juos nueit rasiu per darbą?..
Sucks.
Darbas baigia išvesti iš proto, ir lieka tik tikėtis, kad toliau bus kiek lengviau, nes dabar - beveik neištveriama.
Konkrečiu šiuo metu viskas labai labai girta.
Keisti bendradarbės klausimai ir dar keistesnės užuominos, į kurias sunku kaip nors reaguoti, nes man pačiai viskas dar neaiškiau nei jai, nors visa kokie reikalai jai turėtų rūpėti kuo mažiausiai, nes mus sieja turbūt tik kartkartiniai bandymai nuskandinti visa, kas susiję su darbu, alkoholyje po to paties darbo.
Nieko nebesuprantu, ir tik dabar, girtai, ima atrodyti, kad tai, ko labiausiai nesuprantu, yra labiausiai verta sprendimo, nes aš nesu tikra, kad man dabartinė situacija patinka. Ir galbūt yra galimybių viską galų gale vėl išsiaiškinti, nors aišku niekada ir nebuvo. Buvo tiesiog gera. Norėčiau, kad taip būtų ir toliau.
Ir šiandien greičiausiai per daug prišnekėjau, bet pati tiksliai nepamenu, ką konkrečiai pasakiau, ir, tikiuosi, klausytoja/klausinėtoja taipogi neprisimins, apie ką ir ką mes kalbėjom. Nes jei prisimins, na, tada jausiuosi per daug išsikalbėjusi ganėtinai svetimam žmogui, apie kurį kone nieko nežinau, tik kartais kartu dirbu. O išsikalbėjimai ganėtinai svetimam žmogui vis dar gąsdina, nes vis dar niekaip neišmokstu prisileisti žmonių. Geriau jau išsikalbėti visiškai nepažįstamam žmogui, kurio niekada nebesutiksi, ir kuris neturi nieko bendro su tavo aplinka, nei kažkam, ką matysi keletą kartų per savaitę. Nepatogu, kai nėra ryšio.
When I drink I think of you, when I'm drunk I miss you so
Mąstau, kad gal "miss you so" vien dėl to, kad ko nors pasiilgti, o ne dėl to, kad išties labai labai labai pasiilgau.
Nieko nežinau.
Man akivaizdžiai rytoj nepakenktų užsiregistruoti pas tris gydytojus.
Tik ar laiko pas juos nueit rasiu per darbą?..
Sucks.
- Mood:
drunk - Music:Frank The Baptist - Call The Tune
Ėjo ėjo Liepsnojanti Žirafa per mišką ir rado Alkoholizmo Liūną. Bet nepaskendo, o nuėjo paviršiumi. O kiti žvėrys pamatę šaukė: Jėzus Marija! - ir ėmė melstis Liepsnojančiai Žirafai. Liepsnojanti Žirafa dalijo patarimus, vertė žvėris žmonėmis (ir atvirkščiai), o paskui ėmė nebejausti jokio gyvenimo džiaugsmo, sušnypštė ir užgeso.
Amen.
***
Liepsnojanti Žirafa Dailininkė tapė papūgas ir iš to uždirbdavo nemažai pinigo. Bet siekdama išsiveržti iš Tradicijos ir Akademizmo gniaužtų, siekdama Kažko Naujo, ji pradėjo tapyti natiurmortus su Svogūnais ir Negyva Žuvimi. Visuomenė jos nesuprato. Puolusi į neviltį Liepsnojanti Žirafa nuėjo į Mišką, susirado Alkoholizmo Liūną ir jame nusiskandino.
***
Viena paklaikusi Liepsnojanti Žirafa bėgiodavo savana ir rėkdavo, kad Dievo nėra. Visos Kitos labai juokdavosi ir pravardžiuodavo ją Nyče.
***
Beskrendant vienai Nutrūktgalvei Liepsnojančiai Žirafai lėktuvu sugedo variklis. Žirafa puolė į paniką ir ėmė blaškytis po saloną. Tada Supykusios Stiuardesės išmetė ją pro iliuminatorių. Žirafa žvilgtelėjo žemyn ir pamačiusi banguojant vandenyną nusiramino ir užsirūkė. Namo ji nebegrįžo.
***
Kartą keletas Liepsnojančiu Žirafų nutarė atsikratyti Visiems Baisiai įkyrėjusia Liepsnojančia Žirafa ir užkasė ją gyvą. Taip atsirado dinozaurai, akmens anglis ir pirmykščių žmonių keramika.
***
Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa nuėjo į kinoteatrą pasižiūrėti linksmo filmo ir pakliuvo į garsaus lietuvių režisieriaus retrospektyvą. Po seanso ji ilgai ir reikšmingai tylėjo, o valgyti ėmė tik cepelinus ir šaltibarščius. Vėliau ji susirgo džiova.
***
Viena Susenusi Liepsnojanti Žirafa pradėjo šnypšti, rūkti ir užgeso. Pasipiktinusi Pusamžių ir Patyrusių Žirafų bendruomenė nusigręžė nuo jos ir ėmė formuoti visuomenės nuomonę. Susenusiai Žirafai mirus jos nepastatė paminklėlio ir išvis - palaidojo už kapinių tvoros. Kartu su Veronika.
***
Liepsnojanti Žirafa Aktorė teatre vaidino Hamletą ir netyčia padegė užuolaidas. Žiūrovams išsigelbėti nepavyko. Šekspyras - reanimacijoje. Žirafa ir Joriko kaukolė - paieškomos.
***
Grupė Liepsnojančių Žirafų parašė į Laikraštį. Laikraštis bankrutavo. Parašė į Žurnalą. Redaktorius nusišovė. Parašė knygą. Leidykla sudegė. Tada jos išėjo į Dykumą ir klaidžiojo 33 metus.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa Geografė po ilgos kelionės, sukrėsta minties, kad pasaulis vis dėlto plokščias, parašė knygą "Pasaulis kaip tvarinys stovintis ant trijų žirafų ir baobabo, bei valia jį taip įsivaizduoti". Knyga tapo viso Žirafų geografijos mokslo pagrindu.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa pabandė skristi ir jai pavyko. Nuo tos dienos Kiekvieną Rudenį būriai žirafų klykaudami ir plasnodami traukdavo Nežinoma Kryptimi.
***
Pasenę Liepsnojančios Žirafos ilgai stovi liūdnos, išsirikiavusios eilėmis, po lietumi, kol virsta Rūkstančiais Begemotais.
***
Viena Susirūpinusi Liepsnojanti Žirafa susitiko Miško Žvėrį ir paklausė kiek valandų. Miško Žvėris paraudo ir tarė: - Jūs tikriausiai, ponia, sau galvojate! bet aš ne Toks! - ir išdidžiai pasišalino.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa buvo nužiūrėta Negera Akimi ir džiūvo. Išdžiūvusi pasidengdavo traškia plutele ir plyšdavo ties Pažastimis.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa susitiko Amfiteatro Bekoną, Alkoholio Pavėsyje jie aptarė. To vaisiai buvo Plaukuotas Kamuolys, Tekstas ir Karutis. Vėliau aplink juos įsteigė Bažnyčią.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Kosmoso Senelį. Deja, Kosmoso Senelis tokios neprisiminė.
***
Viena Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa rado problemą ir parsinešė ją namo. Pamaitino, pagirdė ir ilgainiui Problema tapo sava, sekiojo visiems iš paskos. Dabar Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa turi ką veikti.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa Romantikė sėdėjo ant Piliakalnio ir laukė Įkvėpimo. Įkvėpimas smarkiai vėlavo, o kai po valandos atėjo, buvo šlykščiai girtas ir keikė Saulėlydį.
***
Kartą pas vieną Liepsnojančią Žirafą atėjo Kita pasiskolinti degtukų. - Neturiu, - atsakė Viena Liepsnojanti Žirafa. - Gaila, - tarė Kita.
***
Viena maloni Pagyvenusi Liepsnojanti Žirafa nusipirko Fermentinio Sūrio, parsinešė namo, atsisėdo, ėmė valgyti Fermentinį Sūrį ir suvalgė.
***
Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Vidinį Balsą. Visos Kitos jai labai pavydėjo. Vieną naktį jos susitarusios pavogė vidinį balsą ir pakišo jį po akmeniu. Ryte Liepsnojanti Žirafa pajuto Vidinę tuštumą. Visos Kitos labai susigėdo.
***
Vienos Liepsnojančios Žirafos niekas nemelžė. Ji bėgo plokščiu paviršiumi ir kur krito Lašas, ten dygo. Išdygę buvo Blyškus ir Palaidi. Po to juos nukariavo.
