Ak, aš kartais norėčiau tau taip daug pasakyti ar paklausti, naiviai tikėdamasi sulaukti atsakymų, kurie, kiek menka mano patirtis rodo, tik dar labiau viską sujaukia, jei apskritai pasiseka juos išgirsti, bet visada bijau, nes neįsivaizduoju reakcijų; o ir pačių atsakymų turbūt bijočiau, nepaisant to, kad, juos gavus, man viskas būtų truputėlį geriau - bet kokiu atveju.
Ir labai kvaila bijoti tokių dalykų, nes aš jau tiek prisišnekėjus ir prisielgus, kad turbūt nieko baisesnio pasakyti ar padaryti nebesugebėčiau, ir net pačios kvailiausios akimirkos, kurių buvo tiek daug, nieko nesugadino - bent jau ne negrįžtamai (nors gal tik man vienai taip atrodo?).

Tik dabar ima atrodyti, kad nėra prasmės anei kažko klausti, anei apskritai kažką sakyti, ir kuo toliau, tuo labiau šis jausmas stiprėja. Ir baisu, kad niekas nepasikeis, nes niekas negali pasikeisti, nes yra pernelyg daug dalykų, kurie sėkmingai išlaiko pasaulį vis tokį pat. Tik niekaip negaliu pabėgti nuo vilties.

Iš pradžių buvo ilgu ir naivu, o dabar tik liūdna.



Vieno sapno per mažai, kad tu pražiltum
Jei prabustum vidury nakties ir klyktum

"Mirtis man bus vietoj aspirino" - prasisuka galvoje visą dieną, tik niekaip negaliu prisiminti, iš ko aš šitą frazę pavogiau.

Daug visokių apsimąstymų apie viską, pradedant savo elgesio analizėmis [analiziais] ir interpretacijomis, baigiant santykių trūkumų ieškojimu ir tobulo santykių modelio teoriniu kūrimu, kas, kaip ir visada, susiveda į absurdą, kuris nieko nepakeis ir niekas nepasikeis.

Niekaip nesusiprantu tarp buvimo savimi su savo tikruoju jautimusi ir tarp kitų žmonių nuotaikos negadinimo, kai tai yra mažų mažiausiai nereikalinga.


Velniop viską. Telieka tik muzika. Be pabaigos.

Nepamenu daugiau nieko, tik tai, kad kažkada seniai seniai (gal tai yra viena iš senų netiesų?) Ji man sakė kažką apie šitą dainą. Ir, jei mano egocentriška atmintis nesistengia eilinį kartą susireikšminti, apie mane.
Nors koks gi dabar skirtumas, kai protingiausia, ką šiuo metu galėčiau padaryti, būtų bandymas užmigti, ir kai bandymas užmigti yra būtent tai, ko šiuo metu aš visiškai nenoriu daryti.
Viskas taip keista ir kvaila; dalykai, apie kuriuos žmonės sako "O, taip, šitą ir aš pastebėjau", o aš klausau lyg nukritusi iš mažų mažiausiai mėnulio, ir galbūt aš rimtai su nuokrypiais į autizmą, nes nesuprantu nieko apie žmones, ir gal mano pasiteisinimai sau apie tai, kad man pačiai šiuo metu yra pernelyg bloga, kad aš galėčiau galvoti apie kitus, yra tik bandymas įtikinti save, kad visas mano gyvenimas nebuvo idiotiškas siekimas kažko, ko aš niekada ir negaliu pasiekti, nes neturiu tam privalomų savybių, kurias anksčiau maniausi turinti, ir dar ne šiaip vidutiniškas, o kuo puikiausias.
Paskutiniu metu aš žinau tik vieną dalyką, kuris man atrodo kaip mažytis stebuklas, ir kuriuo aš niekaip negaliu atsidžiaugti. Grįžo tai, ką aš taip mylėjau ir ko man taip trūko, kad ir kaip stipriai bandžiau sau tai neigti, kad ir kaip pykau, kad ir kaip liūdėjau. Ir nors šis grįžimas yra geriausias dalykas, kuris nutiko man šį rudenį, nes visa kita yra tik bandymas nepaskęsti nuolat besikartojančiose situacijose, nuolat besikartojančiose beprasmybėse, ir nuolat besikartojančiose neviltyse, kartais man atrodo, kad jis nėra toks, kokio aš noriu, kad man trūksta kažko, ko negali būti, kad tai yra visiškai ne tai, ko man reikia, nors žinau, kiek daug man duoda tai, jog yra kažkas, kuo galiu besąlygiškai pasitikėti ir tikėti, nepaisant nieko, nepaisant jokių beprotiškų dalykų, kurie dabar atrodo tiesiog kaip kažkas, kas buvo vėlgi seniai ir vėlgi netiesa.
Ir, dievaž, man reikėtų nustoti gerti, nes galų gale viskas tampa nekontroliuojama ir nesuprantama, ir aš nebežinau, kur dėtis, ir kaip sau išsiaiškinti tą visa apimantį negerumą, kuris netelpa į jokią mano negerumų lentyną, kurių turiu tiek daug, kad pati neretai pasimetu jose.

Labiausiai norėtųsi išsiverkti, bet net tai šiuo metu atrodo neįmanomas ir nepasiekiamas pagerėjimas.

Ne į naudą administracijai šitas šaltas oras.
Gerą pusvalandį sėdžiu duše šildydamasi po karštu vandeniu, ir grįžti į kambarį priverčia tik mintis, kad jeigu neinu gyventi, reikia eiti bent miegoti.
O grįžusi po tokiu pat karštu vandeniu skalbiu, skalbiu, skalbiu.
Lyg vanduo galėtų nuplauti viską, kas murzina ne paviršiuje, o kažkur nesuprantamai giliai, kur net pati nematau, tik nutuokiu.

Šalta ir šlykštu, kad ir kaip dievinčiau rudenį.

Atrodo, kažkur kažką pamečiau, tik dar nežinau, ką, ir juoba nežinau, kur.

"Kur ta senovė?!", - galėčiau maironiškai užbaubti, nes pasigerti nuo tokio kiekio alkoholio yra ganėtinai gėdinga, nors bet kuris užkietėjęs alkoholikas galėtų man šito pavydėti - juk pigu ir ekonomiška.
Darbas baigia išvesti iš proto, ir lieka tik tikėtis, kad toliau bus kiek lengviau, nes dabar - beveik neištveriama.

Konkrečiu šiuo metu viskas labai labai girta.
Keisti bendradarbės klausimai ir dar keistesnės užuominos, į kurias sunku kaip nors reaguoti, nes man pačiai viskas dar neaiškiau nei jai, nors visa kokie reikalai jai turėtų rūpėti kuo mažiausiai, nes mus sieja turbūt tik kartkartiniai bandymai nuskandinti visa, kas susiję su darbu, alkoholyje po to paties darbo.

Nieko nebesuprantu, ir tik dabar, girtai, ima atrodyti, kad tai, ko labiausiai nesuprantu, yra labiausiai verta sprendimo, nes aš nesu tikra, kad man dabartinė situacija patinka. Ir galbūt yra galimybių viską galų gale vėl išsiaiškinti, nors aišku niekada ir nebuvo. Buvo tiesiog gera. Norėčiau, kad taip būtų ir toliau.

Ir šiandien greičiausiai per daug prišnekėjau, bet pati tiksliai nepamenu, ką konkrečiai pasakiau, ir, tikiuosi, klausytoja/klausinėtoja taipogi neprisimins, apie ką ir ką mes kalbėjom. Nes jei prisimins, na, tada jausiuosi per daug išsikalbėjusi ganėtinai svetimam žmogui, apie kurį kone nieko nežinau, tik kartais kartu dirbu. O išsikalbėjimai ganėtinai svetimam žmogui vis dar gąsdina, nes vis dar niekaip neišmokstu prisileisti žmonių. Geriau jau išsikalbėti visiškai nepažįstamam žmogui, kurio niekada nebesutiksi, ir kuris neturi nieko bendro su tavo aplinka, nei kažkam, ką matysi keletą kartų per savaitę. Nepatogu, kai nėra ryšio.

When I drink I think of you, when I'm drunk I miss you so

Mąstau, kad gal "miss you so" vien dėl to, kad ko nors pasiilgti, o ne dėl to, kad išties labai labai labai pasiilgau.
Nieko nežinau.

Man akivaizdžiai rytoj nepakenktų užsiregistruoti pas tris gydytojus.
Tik ar laiko pas juos nueit rasiu per darbą?..
Sucks.

Ėjo ėjo Liepsnojanti Žirafa per mišką ir rado Alkoholizmo Liūną. Bet nepaskendo, o nuėjo paviršiumi. O kiti žvėrys pamatę šaukė: Jėzus Marija! - ir ėmė melstis Liepsnojančiai Žirafai. Liepsnojanti Žirafa dalijo patarimus, vertė žvėris žmonėmis (ir atvirkščiai), o paskui ėmė nebejausti jokio gyvenimo džiaugsmo, sušnypštė ir užgeso.
Amen.

***

Liepsnojanti Žirafa Dailininkė tapė papūgas ir iš to uždirbdavo nemažai pinigo. Bet siekdama išsiveržti iš Tradicijos ir Akademizmo gniaužtų, siekdama Kažko Naujo, ji pradėjo tapyti natiurmortus su Svogūnais ir Negyva Žuvimi. Visuomenė jos nesuprato. Puolusi į neviltį Liepsnojanti Žirafa nuėjo į Mišką, susirado Alkoholizmo Liūną ir jame nusiskandino.

***

Viena paklaikusi Liepsnojanti Žirafa bėgiodavo savana ir rėkdavo, kad Dievo nėra. Visos Kitos labai juokdavosi ir pravardžiuodavo ją Nyče.

***

Beskrendant vienai Nutrūktgalvei Liepsnojančiai Žirafai lėktuvu sugedo variklis. Žirafa puolė į paniką ir ėmė blaškytis po saloną. Tada Supykusios Stiuardesės išmetė ją pro iliuminatorių. Žirafa žvilgtelėjo žemyn ir pamačiusi banguojant vandenyną nusiramino ir užsirūkė. Namo ji nebegrįžo.

***

Kartą keletas Liepsnojančiu Žirafų nutarė atsikratyti Visiems Baisiai įkyrėjusia Liepsnojančia Žirafa ir užkasė ją gyvą. Taip atsirado dinozaurai, akmens anglis ir pirmykščių žmonių keramika.

***

Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa nuėjo į kinoteatrą pasižiūrėti linksmo filmo ir pakliuvo į garsaus lietuvių režisieriaus retrospektyvą. Po seanso ji ilgai ir reikšmingai tylėjo, o valgyti ėmė tik cepelinus ir šaltibarščius. Vėliau ji susirgo džiova.

***

Viena Susenusi Liepsnojanti Žirafa pradėjo šnypšti, rūkti ir užgeso. Pasipiktinusi Pusamžių ir Patyrusių Žirafų bendruomenė nusigręžė nuo jos ir ėmė formuoti visuomenės nuomonę. Susenusiai Žirafai mirus jos nepastatė paminklėlio ir išvis - palaidojo už kapinių tvoros. Kartu su Veronika.

***

Liepsnojanti Žirafa Aktorė teatre vaidino Hamletą ir netyčia padegė užuolaidas. Žiūrovams išsigelbėti nepavyko. Šekspyras - reanimacijoje. Žirafa ir Joriko kaukolė - paieškomos.

***

Grupė Liepsnojančių Žirafų parašė į Laikraštį. Laikraštis bankrutavo. Parašė į Žurnalą. Redaktorius nusišovė. Parašė knygą. Leidykla sudegė. Tada jos išėjo į Dykumą ir klaidžiojo 33 metus.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa Geografė po ilgos kelionės, sukrėsta minties, kad pasaulis vis dėlto plokščias, parašė knygą "Pasaulis kaip tvarinys stovintis ant trijų žirafų ir baobabo, bei valia jį taip įsivaizduoti". Knyga tapo viso Žirafų geografijos mokslo pagrindu.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa pabandė skristi ir jai pavyko. Nuo tos dienos Kiekvieną Rudenį būriai žirafų klykaudami ir plasnodami traukdavo Nežinoma Kryptimi.

***

Pasenę Liepsnojančios Žirafos ilgai stovi liūdnos, išsirikiavusios eilėmis, po lietumi, kol virsta Rūkstančiais Begemotais.

***

Viena Susirūpinusi Liepsnojanti Žirafa susitiko Miško Žvėrį ir paklausė kiek valandų. Miško Žvėris paraudo ir tarė: - Jūs tikriausiai, ponia, sau galvojate! bet aš ne Toks! - ir išdidžiai pasišalino.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa buvo nužiūrėta Negera Akimi ir džiūvo. Išdžiūvusi pasidengdavo traškia plutele ir plyšdavo ties Pažastimis.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa susitiko Amfiteatro Bekoną, Alkoholio Pavėsyje jie aptarė. To vaisiai buvo Plaukuotas Kamuolys, Tekstas ir Karutis. Vėliau aplink juos įsteigė Bažnyčią.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Kosmoso Senelį. Deja, Kosmoso Senelis tokios neprisiminė.

***

Viena Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa rado problemą ir parsinešė ją namo. Pamaitino, pagirdė ir ilgainiui Problema tapo sava, sekiojo visiems iš paskos. Dabar Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa turi ką veikti.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa Romantikė sėdėjo ant Piliakalnio ir laukė Įkvėpimo. Įkvėpimas smarkiai vėlavo, o kai po valandos atėjo, buvo šlykščiai girtas ir keikė Saulėlydį.

***

Kartą pas vieną Liepsnojančią Žirafą atėjo Kita pasiskolinti degtukų. - Neturiu, - atsakė Viena Liepsnojanti Žirafa. - Gaila, - tarė Kita.

***

Viena maloni Pagyvenusi Liepsnojanti Žirafa nusipirko Fermentinio Sūrio, parsinešė namo, atsisėdo, ėmė valgyti Fermentinį Sūrį ir suvalgė.

***

Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Vidinį Balsą. Visos Kitos jai labai pavydėjo. Vieną naktį jos susitarusios pavogė vidinį balsą ir pakišo jį po akmeniu. Ryte Liepsnojanti Žirafa pajuto Vidinę tuštumą. Visos Kitos labai susigėdo.

***

Vienos Liepsnojančios Žirafos niekas nemelžė. Ji bėgo plokščiu paviršiumi ir kur krito Lašas, ten dygo. Išdygę buvo Blyškus ir Palaidi. Po to juos nukariavo.

Į ką išaugo mano ryžas ir kvailas?

( Į ryžą ir dar kvailesnį! :) )

Prisimenant kultiniu ankstyvojoje paauglystėje buvusį filmą "Prozac nation", ir jo citatą, kuri kažkada jau nugulė šitam bloge.
If only my life could be more like the movies. I want an angel to swoop down to me like he does to Jimmy Stewart in "It's a Wonderful Life" and talk me out of suicide. I've always waited for that one moment of truth to set me free and change my life forever. But he won't come. It doesn't happen that way.

Net jei taip ir nenutinka, aš vis dar kartais prisimenu, kaip vieną rudens vakarą praradau visas mintis apie savižudybę, ir kaip greit du metai, kaip jos negrįžta, ir kad kartais man dėl to ganėtinai gaila, nes, anot Nyčės, mintys apie savižudybę yra ne kas kita, kaip didelė paguoda, o sunkiausiomis naktimis aš net tuo guostis negaliu, kadangi net norėdama negaliu pagalvoti apie tai, jog vieną gražią dieną galėčiau nusižudyti. Ir juokinga prisiminus, kaip nepagrįstai ir, kaip vėliau paaiškėjo, kvailai aš šitą mintį pati to nesuprasdama atidaviau.
Ir vien dėl to, kad laikas, praėjęs po to, buvo vienas geriausių ir kartu vienas blogiausių mano gyvenime, aš nesigailiu, kad praradau visą savo tragišką paauglišką suicidiškumą. Nes jei viskas nebūtų buvę taip tragikomiška, aš turbūt iki šiol save graužčiau už tai, kad nesugebu net norėti nusižudyti.

Šįvakar didelis vėjas.

kuris išties labai išsikreipęs.

Ir kai žmonės pasako, jog veik mėnesį jų neprisiminiau, sunku tuo patikėti, nes atrodo, kad vos prieš keletą dienų kalbėjom.
Ir atrodo, kad dar prieš savaitę darbe norėjosi kristi kryžium vidury salės ir verkti, kad tų dviejų mėnesių iki atostogų aš ne-iš-tver-siu, o štai ką tik prasidėjo oficialus atostogų laikas.
Ir atrodo, kad jau milijoną metų nemačiau žmogaus, su kuriuo vakar praleidau pusę dienos.
Ir kai pamatau senus dienoraščius su užrašu "prieš aštuonis mėnesius", imu skaičiuoti, kur jie dingo, nes viskas, kas buvo, atrodo, dar ką tik ir taip tikra, dabar atrodo buvę 'seniai ir netiesa'.


Po tokių laiko kilpų galima būtų ir susimąstyti apie tai, kad visas gyvenimas taip nepastebimai nieko neveikiant ir praeis, ir, gavus pirmąją pensiją, pamanysiu "O, velnias, o aš taip daug norėjau dar padaryti".

Bet aš nesusimąstau.

Šlama vienišos liepos nakty be krantų.
Jauną mėnesį uždengia tavo plaukai.
Aš laikaus už tavęs. Aš į laimę krentu
Kaip į jūrą. Tu šiandien kaip upė plaukei

Pas mane ir dabar apie mirusią motiną
Man kalbi, apie vyturius ir langines
Ir atbėgančiam spinduliui pradedi moti,
Kad sustotų, ir virpančia ir stikline

Pavirsti. Kad nedūžtum, tau debesį minkštą
Kloja geras gegužis. Geltona žvaigždė
Gvazdikais ir pasakom kvepia ir miršta.
Jau inkaras kyla. Neverk, sudie.

Šįvakar labai nyku.

Nes išgėrus nesugebu adekvačiai reaguoti.
Nes nesugebu prigerti iki nuoširdaus žliumbimo kam nors ant peties.
Nes net po mažų alkoholio kiekių jaučiuosi nelaiminga lyg po globalinės katastrofos.
Nes apsvaigusiai man reikia pernelyg daug dėmesio, ir elgiuosi taip idiotiška jo siekdama, kad būtent dėl to jo ir negaunu.
Nes
Nes
Nes
Nes

Atsisakau alkoholio neribotam laikui.


O šiaip, jaučiuosi lyg gavusi šlapiu skuduru per snukį, bet greičiausiai pati ir kalta, nes nereikėjo prisigalvot nesąmonių.
Dabar tikrai jaučiu pavasarį.

Nežinau, ar man tikrai to reikėjo.


Blogiausias dalykas šiuo metu yra tas, kad dabar yra šeštadienio vakaras, pusė pasaulio užsiėmę savo draugais arba alkoholiu, ir aš neturiu nieko, kas galėtų su manimi nors truputį pasikalbėti.

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Aš galiu sugalvoti daugybę teorijų, kodėl vieni ar kiti dalykai vyksta taip, kaip vyksta - kad ir priežastis, dėl kurių kaskart išvažiuojant iš namų, į kuriuos dažniausiai važiuoti tikrąja to žodžio prasme prisiverčiu, man būna taip liūdna. Pradedant fizinėmis smulkmenomis, kad miegojus tris valandas ir kėlus penktą ryto pelėdai tiesiog negali būti linksma, baigiant giliai psichoanalitinėmis pasąmonės nesąmonėmis, kad ten važiuoti nenoriu, nes bus labai sunku grįžti.
Bet nei viena iš tų priežasčių ir teorijų pati netikiu, ir dėl to nė kiek ne lengviau.
Nors gal ir tikėti nenoriu, į viską žiūrėdama buku žvilgsniu iš šono, bet niekada - į save. Galbūt čia ir yra problema.
Ir visada pasirenku negalvoti. Turbūt čia ir yra problema.

Sugalvoti išsižliumbt dėl viso gyvenimo nelaimių antrą valandą nakties yra labai netinkamas metas, ypač kai reikės keltis šeštą ryto. Ir sako, reikia leisti jausmams būti - o ką daryti, kai tenka rinktis tarp jų ir tarp sugebėjimo bent apynormaliai funkcionuoti pakankamai sunkią dieną?
Kartais tikrai atrodo, kad niekas negali manęs išgelbėti ir kad niekas negali pasikeisti.
Bet pagyvensim - pamatysim. Gegužės 6, trečiadienis.
Ar ir vėl žliumbsiu visą dieną kaip kvaiša, net nesuprasdama, kodėl?

- nes raganos vilties neturi turėti.

Kaip ir aš laiko.

Ir kartais atrodo, kad, jeigu daryčiau viską, ką turėčiau daryti, ir netgi tiesiog tai, ką išties noriu daryti, laiko visiškai neturėčiau, iš ko seka neturėjimas laiko mąstyti, kaip, kas ir kodėl man yra blogai, ko man trūksta, ko man per daug ir apskritai kas ne taip.

Bet tas nelemtas buvimas introvertu nerasti laiko sau neleidžia, nes tada ima čiuožti stogas, kas galų gale baigiasi sėdėjimu kampe žliumbiant vien dėl to, kad man visko per daug ir kad trūksta ramaus pabuvimo su savim nedarant visiškai nieko.

Ir atrask, kad gudrus, tą vidurį, kur užtenka ir bėgimo nuo savęs, ir tylaus buvimo sau ir niekam daugiau.

Laikas miegot.

Visą dieną vien su džempu yra visiškai nešalta, o sėdėti kažkokiam pušyne ant ne itin stabiliai atrodančio tiltuko tiesiai virš bėgių yra smagiau nei aš kada nors galėjau įsivaizduoti.

Per maždaug keturias valandas, kompaniją palaikant alaus ir nelabai alaus buteliams bei atsitiktiniams praeiviams pro mus pravažiavo:
* traukinys "Vilnius - Vilnius" (noriu paminėti ir pabrėžti, kad veiksmas vyko Kaune, kažkur aplink Petrašiūnus); mašinistas nebuvo draugiškas ir nei mojavo, nei išleido garsinį signalą;
* du sukabintus lokomotyvus (nepamenu, ar mojavo, bet garsas tikrai buvo);
* vėžlį;
Šioje vietoje mes jau laukėm pusės vagono, nes labiau nebesisekti, laukiant rimtų traukinių, nelabai ir galėjo.
Tada, jau beveik išeinant dar alaus iš nevilties, kad taip ir nebuvo traukinių, atvažiavo:
* keleivinis traukinys su draugišku mašinistu;
Jau su alum ir jau su užklydusia kompanija pastebėjom:
* puikų ilgą prekinį traukinį su keletu tuščių vagonų ir tikrai puikiu mašinistu;
* dar vieną ir dar ilgesnį prekinį traukinį su lygiai taip pat puikiu mašinistu, bet be tuščių vagonų;
Dar pro mus pravažiavo:
* vienas lokomotyvas (vėžlys?) su dideliu juodų dūmų kamuoliu;
* ir dar vienas lokomotyvas (irgi vėžlys?) su dideliu kiek šviesesnių dūmų kamuoliu.

O traukiniai važiavo taip, kad ant jų galėjai padėti koją, bet susilaikiau, nes taip liepė protingas žmogus. Ir važiuojant lokomotyvui buvo šilta šilta, o nuvažiavus visam sąstatui, likdavo malonus sudegusio dyzelio kvapas. Noriu dar!

Ir dar noriu ant tų karuselių, nuo kurių mane žiauriai ir negailestinai nutempė pasakius, kad "aš mačiau, kas jas surinkinėjo!!!".

Ir dar kartą į Kauną.

Tas po rūkymo kambario teritorijoje likęs cigaretės kvapas man be proto primena vasarą. Ir be proto primena vasarą "Satyriasis" albumas, kuris man iki šiol yra tobulas nuo pradžios iki galo.
Keičiasi tik tai, kad šįkart rūkau nebe sėdėdama ant palangės, o balkone. Keičiasi tik tai, kad šįkart klausydama nebegalvoju apie nieką - tiesiog klausau.

Ir tai, kad taip tuščia tuščia. Ir ganėtinai nyku.
Ir kad užmiegu nebe pradedant aušti.

Ir niekad nesikeičia tai, kad ryte atsikelti vis tiek sunku, nes žinau, kad laukia dar viena beprasmė diena.

O ir dar ne vasara.

Sunkiausia visada būna naktį.
Išjungus šviesas ir padėjus galvą ten, kur ji ir turi būti miegant, dingsta visa, kas gali tą baisų nerimą nustumti tiek, kad jo nesimatytų, ir nedrebėtų rankos. Ir kaskart, kai suprantu, kad muzika jau baigiasi, o aš vis dar nesugebėjau užmigti, pasidaro baisu, kad šiąnakt apskritai nebeužmigsiu, ir nežinau, ką tada reikės daryti.
Laimei, kol kas dar šiaip ne taip visgi sugebu užmigti.

O kartais aš labai norėčiau, kad mane kas nors skaitytų.